... Tas, kuris nežino, bet nežino, kad jis nežino, tas yra kvailas - saugokis jo. Tas, kuris nežino, bet žino, kad nežino, tas yra naivus - mokyk jį. Tas, kuris žino, bet nežino, kad žino, tas yra užmigęs - pažadink jį. Kuris žino ir žino, kad žino, tas išmintingas - sek juo ...

Tas žmogaus žinojimas, kuris bando neigti informacijos žinotoją , žinomąjį ir patį žinojimą, kliudydamas jam perduoti šį žinojimą žmonėms , arba jį savo pasipriešinimu sunaikina kaip išmintingą  asmenybę, iš tikro baigiasi vien nežinojimu. Tokia žinojimo forma nėra žmogiškų santykių žinojimas, nes ji paprasčiausia sugadina žinojimą , kuris sunaikina ir žmonių santykius.  

Žinojimas yra įgyjamas skirtinguose sąmonės lygiuose, kuriuos mes galime pasiekti , jai turėsim tik užsispyrimo jo siekti ir turėti. Viskas priklauso nuo žmogaus noro, pastangų, valios eiti šiuo žinojimo keliu kaskart savo gyvenimo kelyje pasisemeant naujos patirties  ir išminties iš savo sąmonės , kuri yra veikiama Visatos. Apie ją taip pat turime žinoti ir ją pažinti, nes jos veikimas yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis apimanti mūsų žmonijos sąmonę, kuri ją privalo išmokti teisingai valdyti. O tam reikalingas žmogui gebėjimas , kuris per vieną dieną nėra išmokstamas.  

Mąstytojas Virgilijus Vilkeliškis

Žemiški jutimai surenka išorinio pasaulio sampratą ir perduoda tą sampratą protui per nervų sistemą.

Pirmoji vidinio jutimo (proto) tendencija yra surinkti idėjas apie išorinį pasaulį.
Antroji proto tendencija yra saugoti tas idėjas atmintyje.
Tada, trečiąja tendencija, protas maišo ir atskiria tas idėjas, ir taip sukuriamos tokios funkcijos kaip mąstymas ir vaizduotė.
Ketvirtoji proto tendencija yra atrinkti konkrečias tų idėjų grupes ar rūšis, ir klasifikuojant padaryti sampratas lengviau valdomas. Per apmąstymą protu, tos grupės bus priimtos arba atmestos.
Per penktąją proto tendenciją, iš tų tinkamai sudėstytų idėjų kyla loginė reikšmė, ir tai vadinama logika arba racionalumu (reasoning).

Vien šios logikos pagalba buvo sukurtos visos psichologinio ir materialiojo mokslo rūšys. Kadangi logika yra paprasčiausiai proto tendencija, ji negali suprasti virš proto ir žemiškų žodžių esančios savybių visumos. Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimas yra nepasiekiamas tokiam žinojimui apie jutimų tenkinimą.

Su jutimų tenkinimo žinojimo pagalba atliekamas gilesnis žemiško vertingumo ir nevertingumo svarstymas sukelia moralinį žinojimą. Šio žinojimo dėmesio centre yra prisirišimas prie dalykų, kurie malonūs protui, ir pasibjaurėjimas dalykais, kurie yra nemalonūs. Atsižvelgiantys į visas šias proto savybes, pagrįsti logika moraliniai ir etiniai kodeksai yra vaizduotės kūrinys. Jie sudaryti iš pamokymų, kaip kultivuoti jutimų tenkinimą ir riboti neapykantą bet kam, kas prieštarautų tokiam jutimų tenkinimui. Kadangi žmogiškoji prigimtis turi dar aukštesnę tendenciją, vien tik moralinis žinojimas negali patenkinti žmogaus.

Moralinis žinojimas, sutelkdamas dėmesį ties dalykais, susijusiais su kūno, proto ir visuomenės vystymu, pateikia idėjas apie tai, kas yra teisumas, ir kas yra nuodėmė ir yda. Tačiau moralinis žinojimas lieka nebylus dėl aukščiausios absoliučios realybės amžinoje palaimingoje buveinėje.

Mąslioji žmonijos dalis, kurie atidžiai apsvarstė visų būtybių Žemėje struktūrinę padėtį, atsižvelgdami į jų abipusius santykius, tinkamas elgesio normas, kuriomis turi sekti šeimos ir kiti visuomeniniai statusai, kolektyvinį bendradarbiavimą užtikrinant visus poreikius, ir progresyvaus tobulėjimo aptarimą, logikos pagrindu priėjo išvados, kad šis pasaulis negalėjo pradėti egzistuoti pats savaime. Vietoj to, jie priėmė nuostatą, kad jis kilo iš vienos pirminės savybių visumos, kurios savoji esmė ir išraiška yra žinojimas, kitaip sakant, tai žinojimo pavidalo substancija. Ta substancija, kurią turėtų garbinti visas pasaulis, yra visagalė, ir yra privaloma garbinti tą realybę su širdingu dėkingumu. Tada, būdamas patenkintas mumis, Jis suteiks visas priemones mūsų jutimų tenkinimui. Iš kitos pusės, yra tokių, kurie turi skirtingą supratimą apie visagalį valdovą. Jie tiki, kad dėl Savo šlovingos ir kilnios prigimties, po to kai mus sukūrė, Jis iš karto sutvarkė visus dalykus taip, kad būtų savaime užtikrinamas mūsų malonumų lygis. Tas aukščiausias asmuo nieko nesitiki gauti atgal iš mūsų, todėl nėra tikslo mums Jį garbinti. Taip pat yra dar kiti, tokie kaip teistai, kurie sako, kad atlikdamas raštuose nurodytas pareigas, asmuo pasiekia laimę, tokią kaip patekimą į rojų [šioje visatoje], o atlikdamas raštuose neleidžiamą veiklą, asmuo patenka į pragarą.

Šis žinojimo apie Aukščiausią Valdovą tipas iki tam tikro laipsnio gali būti priimama kaip tikras žinojimas, bet daugiausiai jis yra sumaišytas su materialistine veikla. Tačiau žinojimas apie Aukščiausią Valdovą nesuteikia asmens amžinai tobulo dvasinio pavidalo suvokimo. Todėl, Aukščiausia Absoliuti Tiesa yra daug aukščiau nei šis žinojimo lygmuo.

Žmogus, nebūdamas patenkintas aukščiau minėtu žinojimu apie Aukščiausią Valdovą, vėlgi yra priverstas taikyti savo logikos funkciją tam, kad toliau kultivuotų aukštesnį žinojimą. Tačiau, šiam taške, jis pasiekia galutinę savo mąstymo ribą. Jo mąstymas, pakartotinai spaustas siekti tolesnio žinojimo ir neradęs kitų priemonių, iškelia neigimo koncepciją, ir žmogus toliau ima naudotis neturėta galvoje, šalutine Vedantos teiginių reikšme. Realiai, aukščiausia absoliuti esybė turi charakteristikas, tokias kaip pavidalas, įvairovė, savybės ir taip toliau. Tačiau, logikos, kuri buvo stimuliuojama besikartojančių impulsų pagrindu, iškyla koncepcija apie aukščiausią esybę, kuri yra be pavidalo, neįvairi, neturinti savybių ir neišreikšta.

Beasmenio žinojimo samprata, neišreikštos substancijos pavidalu, kyla iš nekvalifikuoto (nepasiekus tinkamo lygio, nepasiruošus) vaizduotės taikymo per logikos funkciją. Nėra galimybės pasiekti Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimą tokio beasmenio žinojimo būdu.

Tai šiais įvairiais žinojimo tipais eiliniai žmonės dažniausiai tikisi pasiekti Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimą. Tačiau, šis suvokimas yra toli už tokio žinojimo skalės ribų, ir tai buvo įrodyta aukščiau. Toliau, pirmas klausimas kuris kyla, yra šis - ar įmanomi tokie suvokimai? Ir antras, jeigu jie įmanomi, tada kokios yra priemonės jiems pasiekti? Atsakymas į pirmąjį klausimą - žinoma, egzistuoja tokia galimybė. O Bhagavad-gitoje, Bhagavanas Šri Krišna asmeniškai atsako į antrąjį klausimą:


tesam satata-yuktanam
bhajatam priti-purvakam
dadami buddhi-yogam tam
yena mam upayanti te

["Tiems, kurie atlieka pasišventimo tarnystę Man su meile, ilgėdamiesi Mano amžinos bendrijos, Aš suteikiu transcendentinį žinojimą, kurio pagalba jie gali pas Mane ateiti" (Bhagavad-gita 10.10)]

Tyras žinojimas gali prabusti tik asmenyje, kuris visiškai atsisakė visų troškimų ir pastangų pašaliniams nuo dvasinės tarnystės Dievui siekiams, savanaudiškai materialistinei veiklai ir aukščiau minėto keturių rūšių žinojimo. Tuo metu, gyvoji būtybė supranta, kad „savo sandara aš esu Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnas, ir vienintelė mano funkcija yra Jam tarnauti”. Turėdami tokį tyrą žinojimą, tie, kurie nuolat užsiima dvasine pasišventimo tarnyste Dievo Asmeniui su priti (prieraišumu, meile) pasiekia šviesos spindulį amžinos budhi (intelekto) jogos pavidalu iš aukščiausio asmens (purušos) saulės. Vien tik per šį šviesos spindulį iš aukščiausios saulės asmuo gali pasiekti Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimą.

Tam, kad pasiekti šį suvokimą, reikalingi ramumas, stabilus protas ir kantrus Aukščiausiojo Dievo Asmens užuojautos spindulio ilgėjimasis. Asmuo negali daryti pažangos neramioje ar svyruojančioje būsenoje. Tačiau, tai nereiškia kad reikia tapti neaktyviu, nei kad asmuo gali pasiekti kokį pozityvų rezultatą užsiimdamas dirbtinėm priemonėm stabilizuoti protą, tokiomis kaip aštuoniapakopė mistinė joga. Todėl, trokštamiausias būdas yra atlikti dvasinę pasišventimo tarnystę, būnant nuolat susijungus su Juo.

Kuo skiriasi žmogus nuo gyvūnų? Vienas iš skirtumų yra tas, kad suvokiame, jog nežinome, todėl stengiamės sužinoti. Turime potraukį žinoti. Kas lėmė tokio potraukio atsiradimą? Matyt, kaip ir daugumos savybių atsiradimą žmogaus evoliucijoje, taip ir šią, nulėmė gamtinė atranka: jei žmogus nejaus potraukio išsiaiškinti nesuprantamus dalykus, nustos tobulėti, kiti jį pralenks žiniomis, intelektu ir protiniais sugebėjimais, jis sužlugs ir taps nevisaverčiu visuomenės nariu. Taip gamtinė atranka suformavo potraukį į žinias, smalsumą. Apsupti paslapčių ir nežinomybės jaučiamės nepatogiai.

Paslapčių būna įvairių. Būna tokių, kurios persekioja kasdien, ir tokių, kurių nepastebime, nes jos nėra tokios aktualios. Pastarosiomis labiau domisi romantiškos prigimties žmonės, kuriems įdomios filosofinės temos arba kurie suvokia dabarties mokslo bejėgiškumą. Juk daug dalykų dar neišaiškinta. Ir apskritai, žmogus dar ne kažin kiek atitrūkęs nuo gyvūnų, ir nėra jam kuo per daug didžiuotis. Štai kad ir paprasčiausias klausimas: ką žinome apie save, savo prigimtį. Kaip iš dviejų ląstelių atsiranda žmogus? Kaip veikia žmogaus smegenys? Kaip smegenyse saugoma informacija, t.y. mūsų atmintis? Kaip paaiškinti mąstymo mechanizmą? Kiek yra ligų, kurių niekas nesugeba išgydyti? Kodėl žmogus sensta ir miršta? Ar įmanoma žmogų padaryti nemirtingą? Tai klausimai tik apie save patį. O ką ir kalbėti apie mūsų aplinką? Mes juk toliau savo “lizdo”, tai yra savo planetos, nesame nukeliavę. Gyvendami tame lizde teršiame jį, žudome vieni kitus, dažnai ir patys save, čia ir mirštame. Ar visa tai galima pavadinti tobula civilizacija? Kelionė į Mėnulį tik dar kartą įrodo mūsų bejėgiškumą.

Nebūtina skristi į kitas planetas ar galaktikas norint įrodyti savo teisę vadintis civilizuotais. Apskritai to nereikia niekam įrodinėti. Reikia paprasčiausiai siekti ir tikėti ateitimi, kai nebebus gėda prisipažinti patiems sau, kad esame žmonijos atstovai. O kieno atstovai esame dabar? Tų, kurie apsiginklavę grasina vieni kitiems smurtu, prisidengdami taikos lozungais?.. Ar galime didžiuotis ir sakyti, kad esame planetos valdovai? Šiuo atveju nieko kaltinti negalima. Paprasčiausiai turime pripažinti, kad esame dar tik ankstyvojoje civilizacijos stadijoje. Gailėti savęs taip pat nereikia, nes pažanga vis vien vyksta.

Tačiau jei viskas taip sudėtinga, tai ar verta sukti galvą? Verta, ir dar kaip. Galbūt bijomasi prisipažinti, kad kažko nežinai ar nesupranti, todėl bijomasi užsiminti apie neaiškius klausimus netgi sau patiems. Nieko baisaus, tokių žmonių labai daug, gal net dauguma. Tokių žmonių ir tarp mokslininkų esama. Jei prisipažįsti aplinkiniams kažko nesuprantąs, nukenčia autoritetas, prarandi dalį solidumo ir kitų pasitikėjimo. Tai taip pat yra gamtinės atrankos požymis, tačiau stabdantis pažangą. Nors čia galima ginčytis, nes veiksmas sukelia atoveiksmį. Atmestos žmogaus idėjos dažniausiai sukelia jo pasipriešinimą ir atsiranda noras kovoti, įrodinėti savo tiesas. Netgi jei jos ir klaidingos, vis tiek jau yra sujudimas, kuris skatina teisingų idėjų atsiradimą. Netgi neigiamas rezultatas yra labai reikšmingas. Žmogus sužinojęs, kad jo idėja nieko verta, gali eiti toliau. Jis įgauna patirties. Nesėkmės taip pat reikalingos, kaip ir laimėjimai. Vien laimėjimai kenkia – pradedama mažiau mąstyti, atsipalaiduojama. O nesėkmės – atvirkščiai. Jos verčia realiau mąstyti ir suaktyvina. Kenkia tiek laimėjimai, tiek pralaimėjimai, jeigu prarandama tarp jų pusiausvyra. Jeigu žmogų ištinka vien nesėkmės ir niekas nepraskaidrina nuotaikos, tai jis viskuo nusivilia ir prasideda apatija. O tai jį dar labiau žlugdo. Todėl labai svarbi pusiausvyra tarp sėkmės ir nesėkmės.

Žmogus nuo gyvūnų skiriasi ir tuo, kad turi laiko pojūtį. Jis negyvena šia diena. Žino, kad yra praeitis ir ateitis. Bet tas pojūtis nenutolina jo nuo gyvūnų tiek, kiek mes manome esą nutolę. Praeitis greitai užmirštama, o tikslios ateities numatyti neįmanoma. Galbūt ateis laikas ir žmogus pasieks tokį lygį, kai galės bet kokiu momentu ir bet ką atgaminti iš savo praeities, gal net numatyti ateitį. Tokiam žmogui daug kas supaprastėtų. Jis galėtų vieną kartą perskaitęs vadovėlį viską atsiminti. Bet kokią kalbą išmoktų per keletą dienų. Jeigu galėtų numatyti ateitį, tai nevestų tos ar netekėtų už to, su kuriuo reikės išsiskirti, arba neįsileistų į namus to, kas jį apvogs ir panašiai. Tai yra labai tolimos perspektyvos, nes evoliucija vyksta labai lėtai. Tačiau manau, kad tendencijas galima įžiūrėti jau dabar. Gali būti, kad žmogus ateity sukurs tokias technologijas, kad galės aplenkti natūralią evoliuciją ir pats save patobulinti pagal savo poreikius. Jau dabar atliekami bandymai su genais – išvedamos naujos augalų ir gyvūnų rūšys. Bet čia reikėtų elgtis labai atsargiai, nes neaiškios to pasekmės. Kas įvyktų, jei staiga atsirastų daug tobulesni už mus žmonės? Ar jie leistų valdyti mūsų planetą ją valdantiems dabar? Apskritai kaip jie žiūrėtų į mus? Gal mes jiems būtume paprasčiausiai gyvūnų rūšis? Gal net izoliuotų rezervatuose ir reguliuotų žmonių skaičių juose? Gal dar daug ko imtųsi tie žmonės, ko mes net įsivaizduoti negalime. Štai kokių pasekmių galima tikėtis iš bandymų tobulinti žmogaus genus.

Paslapčių esama ir ten, kur mažiausiai tikimės. Štai mūsų tarpusavio santykiai. Ar įstatymai, nusistovėjusios normos ir vertybės atitinka mūsų poreikius ir prigimtį? Jeigu taip, tai kodėl kiekvieną dieną įvyksta tiek daug nusikaltimų, plėšimų, žudynių? Kodėl žmonės tuokiasi, o paskui vienas kitą išduoda ir skiriasi? Baisiausia, kad tai – ne išimtiniai atvejai, o kasdienybė. Kur priežastis? Nė vienas žmogus negimsta nusikaltėliu ar išdaviku. Jie tokiais tampa veikiami aplinkos, kurioje gyvena. Aplinkos sąvokai priklauso ir mūsų įstatymai, normos ir vertybės. Visa tai sukurta paties žmogaus. Kita aplinkos, kurioje gyvename, dalis yra pati gamta. Ar aplinka, kuri yra duota gamtos, gali paveikti žmogų taip, kad jis išaugtų nusikaltėliu ar išdaviku? Jokiu būdu ne, nes jeigu toks būtų gamtos poveikis, tai visi žmonės iš prigimties būtų nusikaltėliai. Lieka tik vienas paaiškinimas: nusikaltimai vyksta pačių žmonių susikurtoje aplinkoje. Vadinasi, žmonių susikurtoje sistemoje yra visiškai netinkamų ir žalingų reiškinių. O kas gi kūrė tą sistemą?

Mūsų tarpusavio santykių sistemos kūrimosi pradžia yra labai sena, ir vieni pagrindinių jos kūrėjų buvo monarchai ir religiniai fanatikai. Tų pačių religijų, kurios skelbdavo karo žygius ir laimindavo einančiuosius žudyti, kurios darydavo viską, kad žmonės paklustų bijodami Dievo. Ar taip galima sukurti tobulą vertybių sistemą, kurioje gyvename ir dabar? Jeigu viena vertybių sistema skelbia, kad galima turėti tik vieną žmoną, o kita, kad galima turėti keletą, ar tai atitinka mūsų prigimtį? Ar į ją atsižvelgiama? Žinoma, kad ne. Nepaisyti savo prigimties ir dėsnių, kurių esame veikiami, neįmanoma. Jeigu dirbtinai susikurtos nuostatos prieštarauja jiems, tai žmogus priverstas jas laužyti. Dėl to jis jaučiasi kaltas. Kaltę jaučiantį žmogų lengviau valdyti. Kiekvienas žmogus aplinką mato savaip. Jeigu jam svarbios vienokios problemos, tai jis gali pagalvoti, kad ir kitiems tikriausiai yra aktualios tos pačios problemos. Jeigu jis nežino apie problemas, kurios svarbios kitiems, tai jis mano, kad tų kitų problemų nesama. Problemos keičiasi ir su žmogaus amžiumi. Jauno žmogaus problemos būna kitokios nei seno. Todėl konkrečioms asmenybėms, kurių tikslas buvo kuo tvirčiau valdyti savo žmones ir kuo daugiau užgrobti žemių, formuojant įstatymus ir nuostatas nebuvo įmanoma išvengti esminių klaidų, kurių aukos esame ir mes. Šiais laikais jaučiama gera tendencija, kad įstatymus leidžia kvalifikuotų žmonių grupė atsižvelgdama į daugelio interesus. Tačiau kad ir ką sakytume ir darytume, pagrindinės tarpusavio santykių nuostatos liko religinių fanatikų veikiamos. Čia nelieka nuošalėje nei tikintieji, nei tie, kurie sakosi esą netikintys. Paprasčiausiai tai yra istoriškai nusistovėjusi aplinka, kurios neįmanoma išvengti. Netgi šiomis dienomis leidžiant įstatymus atsižvelgiama į religines nuostatas.

Taigi dar yra labai daug neišaiškintų klausimų ne tik fizikoje, matematikoje, medicinoje, bet ir sociologijoje, psichologijoje, teologijoje...… Visose mokslo šakose. Mokslo pažanga – tai ne tik atsakymai į klausimus, bet ir klausimų kėlimas. Nepakanka žinoti ką žinai, reikia žinoti ir ko nežinai, nes jeigu nežinai ko nežinai – tai ir nesužinosi.

Seniai seniai gyveno žmogus.  Kartą nusprendęs, kad jam reikia žinojimo,  jis paliko savo tėvynę ir atvyko prie vieno mokytojo namų.

Įėjęs pas išminčių ieškotojas pasakė : "Sufijau, Tu išmintingas žmogus.Suteik man dalį žinojimo ,kad aš galėčiau jį padidinti ir tapti garbingu ,nes dabar jaučiuosi esąs menkysta."

Sufijus atsakė " Aš galiu tau suteikti žinojimą ,bet tik mainais į tai ,ko man pačiam reikia. Atnešk man nedidelį kilimėlį. Aš turiu jį atiduoti žmogui , kuris tęs mūsų šventą darbą.

Žmogus atėjo pas kilimų pardavėją ir sako :-  " duok man mažą kilimėli , aš jį nunešiu sufijui, kuris už tai duos man žinojimą“.
Kilmininkas išklausęs  atsakė ieškotojui  : Ką tu man čia pasakoji, ne mano reikalas, o kilimui išausti reikalingi siūlai, atnešk siūlų ir aš tau padėsiu“.

Žmogus susiieškojo verpėją ir kreipėsi į ją sakydamas : - " duok man siūlų , aš juos nunešiu kilimininkui, jis duos man kilimėlį ir tą kilimėlį nunešiu sufijui, kuris jį atiduos tam, kuris tęs mūsų šventą darbą, o už tai aš gausiu iš jo žinojimą .

Moteris jam  atsakė: - "kokia man nauda iš to, kad tau reikalingi siūlai ? Eik šalin su savo pasakomis ,nes manęs tai nedomina .Atnešk man vilnos ,tuomet gausi savo siūlus. "

Žmogus susirado ožkų pardavėją ir papasakojo savo istoriją ,į  ką pastarasis jam atsakė:- " Ką aš žinau apie žinojimą, siūlus ,kilimą ? Viskas ką aš žinau – tai,  kad kiekvienas turi savo poreikius. Geriau pakalbėkim apie tai, ko man reikia, ir jei tu man tame padėsi, tai ir aš tau padėsiu.
- o ko tau reikia?-paklausė ieškotojas.
-Man reikalingas aptvaras ožkoms .Padaryk man aptvarą ir aš tau duosiu ožką.

 Ieškotojas vėl savo gyvenimo  kelyje. Klausinėjimai  atvedė jį į dailidės dirbtuves. Dailidė išklausęs jo istoriją pasakė: -  "taip ,galiu padaryti aptvarą, bet viso kito man gali neaiškinti, nes man tai yra neįdomu, tačiau aš  turiu viena norą . Padėk man jį gyvendinti ir aš tau padėsiu".  
-Koks gi tas noras?
- Aš noriu vesti, bet atrodo nei viena moteris nesutinka tapti mano žmona . Surask man  žmoną tada ir  pakalbėsim.

Žmogus pradėjo ieškot piršlienės, kai ją  rado ir  viską jai papasakojo ,ji atsakė: - "Aš pažįstu vieną jauną moterį, kuri svajoja ištekėti už dailidės, apie kurį tu pasakojai. Ji visa laika galvoja apie jį ir neturi ramybės . Koks stebuklas, kokia laimė ,kad toks žmogus iš tikro egzistuoja ,kokia laimė ,kad ji išgirs apie jį iš tavęs ar manęs !

Bet kokia man iš to nauda. Kiekvienas žmogus nori to , ko jis nori ; žmonėms visada atrodo, kad jiems kažko reikia arba jie ko nors nori ; arba įsivaizduoja, kad jiems reikalinga pagalba ,arba kartais iš tikrųjų reikalinga pagalba...Bet niekas dar neprakalbo apie tai ko reikia man".

- o ko tau reikia?
_ aš vieno tetrokštu ,padėk man pasiekti trokštamo ir aš dėl tavęs padarysiu viską. Vienintelis dalykas ko aš trokštu ,tai žinojimas.
- Bet be kilimėlio žinojimo mes negalėsime gauti!
- aš nežinau kas per dalykas yra žinojimas , bet įsitikinusi , kad tai ne kilimėlis , o visa ta tavo papasakota istorija man atrodo kaip kokia nesąmonė ir nereikia manęs įtikinėti , aš nė už ką nepatikėsiu tavimi.

Visos tos kankynės , ieškotoją  privertė pirmą kartą patirti neviltį, taip ,kad jis beveik prarado bet kokį tikėjimą žmonėmis. Jis net suabejojo ar galės panaudoti žinojimą, jei jį gaus ir vis stebėjosi: „kodėl visi žmonės rūpinasi tik savimi?“. Bet palaipsniui jis vėl sugrįžo prie minčių apie kilimą ir apie nieką daugiau negalvojo.

Kartą ieškotojas ėjo vieno prekybinio miesto gatvėmis ir sau po nosim kažką murmėjo.
Kažkoks pirklys atkreipė dėmesį ir nuėjo iš paskos norėdamas išgirsti, apie ką jis bamba. Ieškotojas vis kartojo sau:- "Kilimėli reikia atiduoti žmogui ,kad jis galėtu tęsti mūsų šventą darbą".

Išgirdęs tuos žodžius, pirklys kreipėsi į ieškotoją:- "O keliaujantis derviše ,tavo maldos aš nesuprantu ,bet giliai gerbiu tokius kaip tu ,stovinčius tiesos kelyje. Aš noriu paprašyti tavo pagalbos ,nes žinau , kad susijaus  keli žmonės visuomenėja atlieka ypatingą misiją. Išreikšk man atjautą" .

Maldininkas pakėlė akis ir pažvelgęs į pirklį pamatė jo veide gilų liūdesį .
- Aš kenčiantis ir esu pats kentėjimas - jis ištarė - Tave , neabejotina, ištiko kažkoks sielvartas ,bet aš nieko neturiu . Aš sau negaliu gauti net siūlų , kurių man reikia kilimui ; na, pakaks ,pasakok man apie savo sielvartą ir aš pasistengsiu tau padėti.

-Žinok ,o laimingasai žmogau ,- aš turiu nuostabia dukterį, ir ją myliu labiau už gyvenimą ,bet ji serga ,nyksta akyse ,apžiūrėk ją prašau ,gal sugebėsi pagydyti .
Ieškotojas nuėjo pas pirklio dukrą ,o toji jam papasakojo "Aš esu įsimylėjus vieną dailidę ir kenčiu dėl išsiskyrimo su juo.
Ir ji pasakė to žmogaus vardą ,kurį ieškotojas prašė padaryti aptvara ožkoms
Ieškotojas išėjo pas pirklį ir pasakė:
-Tavo duktė nori ištekėti už vieno gerbiamo dailidės ,kurį aš pažįstu.
Ši žinia labai nudžiugino pirklį
Taip ieškotojas nukeliavo pas dailidę ir papasakojo jam apie merginą, už ka jis gavo keletą ožkų. Iš ožkų jis gavo vilnos ,kuria iškeitė pas verpėją į siūlus ,o juos atidavęs kilimininkui gavo iš jo kilimą.
Gavęs ,pagaliau ,kilimėlį ieškotojas vėl atvyko į sufijaus namus.
-Dabar aš galiu duoti tau žinojimą ,-pasakė išminčius ,- nes tu nebūtm galėjas atnešti to kilimėlio ,jei nebūtum pasistengęs dėl jo ,o ne tik tai dėl savęs .

IŠVADA: Visada reikia eiti pažinimo keliu tam, kad atėjus laikui jį galėtum panaudoti, kad  pasiektum tai ko tu visada troškai – turėti ŽINOJIMĄ. Jį turėdamas , visuomet gyvenime atsidūręs , net ir beviltiškose situacijose, tu sugebėsi rasti būtinus ir reikalingus sprendimus, nes tavyje egzistuos tvirtas tikėjimas, išmanymas , kad tavo sąmonė pajungta energetiniu ir dvasiniu ryšiu su Visata – joje esančiomis paslaptimis , išmintimi,  žinojimu.

Globalizacija informacijos sklaidai suteikia erdvės skirtinguose kontekstuose ir bando iš dalies įveikti skaitmeninę atskirtį (Raipa, Velička, 2003). Kompetencijos reiškia kompleksinę veiksmų sistemą, kuri apima žinias bei žinojimo gebėjimus, strategijas ir žinomus šablonus, kuriems reikia pritaikyti žinias ir įgūdžius, taip pat atitinkamai emocijas ir nuostatas bei efektyvų šių kompetencijų valdymą (Weinart, 2001). Modernus socialinis gyvenimas remiasi nebe tradicijomis, o nuolat kuriamu ir atnaujinamu refleksyviu žinojimu; visi socialiniai veiksmai yra pastoviai analizuojami ir prireikus modifikuojami priklausomai nuo gaunamos informacijos ir žinių.  Tad kurios  žinios reikalingos organizacijoje, o kurios tiesiog žalingos ar nepastebimos? Kompetenciją sudaro iššūkis, užduotis ar veikla, kurie apibrėžia vidinę kompetencijos struktūrą, susidedančią iš susijusių požiūrių, vertybių, žinių ir įgūdžių, kartu sudarančių galimybę efektyviam veiksmui pasireikšti. Kompetencijos negali būti sulygintos su jų kognityviniais komponentais. Kompetencijų struktūrą, vystymąsi ir vertinimą įtakoja socialinis ir kultūrinis kontekstas kuriame individai gyvena. Ryšys tarp individo ir visuomenės yra dinamiškas ir nepastovus (DeSeCo, 2002). Straipsnyje aptariamas globalizacijos kontekstas ir siekiama išsiaiškinti kaip individai (organizacijos atvejis) vertina savąsias kompetencijas technologijų, naujovių, atsakomybės, mokymosi visą gyvenimą ir motyvacijos aspektais.

 

Globalizacija atspindi plačiai paplitusį požiūrį, kad pasaulis ekonominių ir socialinių jėgų yra sulydomas į socialinę erdvę ir, kad procesai, vykstantys, viename regione, gali turėti didžiulę įtaką kito Žemės rutulio regiono žmonėms ir bendruomenėms.

Pasaulis kaip visuma, turi būti suprantamas kaip globalių ryšių tarp visuomenių padarinys, kita vertus reikia atsižvelgti ir į save, kaip į svarbų visuomenės elementą. Dumont sprendžia epistemologinę problemą, kuri skatina tiek unikalumą, tiek netolydumą, kai tuo tarpu visuma ir tęstinumas tampa pagrindiniais nagrinėjamais globalizacijos objektais (Robertson, 1993).

Daugiausia mes žinome arba galime įvertinti technologines kompetencijas, tačiau kaip mus veikia asmeninės savybės, motyvacija ar apatija, emocijos? Žvelgiant į šiuolaikinę tiek nacionalinę, tiek tarptautinę organizaciją kyla esminių klausimų – kokios kompetencijos (šiuo atveju kompetenciją traktuoju kaip gebėjimą) jos nariui būtinos realizuojant save organizacijoje ir siekiant karjeros? Kaip mūsų gebėjimus veikia aplinka?

Modernus socialinis gyvenimas remiasi nebe tradicijomis, o nuolat kuriamu ir atnaujinamu refleksyviu žinojimu; visi socialiniai veiksmai yra nuolat analizuojami ir prireikus modifikuojami atsižvelgiant į gaunamą informaciją ir žinias. Tad kurios žinios reikalingos organizacijai, o kurios žalingos ar tiesiog nepastebimos?

Mano pasirinktas kompetencijos apibrėžimas įvardija kompetenciją kaip gebėjimą sėkmingai įveikti iššūkius ir įgyvendinti užsibrėžtas užduotis (DeSeCo Symposium – Rychen, Sagalnik, 2002), tačiau siekiant apibrėžti pagrindines kompetencijas neišvengiamai susiduriama su apskritai visos visuomenės vertybėmis, žmogiškaisiais tikslais ir socio-ekonomine raida. Kompetencijos reiškia kompleksinę veiksmų sistemą, kuri apima ne tik žinias bei žinojimo gebėjimus, bet ir strategijas, žinomus šablonus, kuriems reikia pritaikyti žinias ir įgūdžius, atitinkamai emocijas ir nuostatas bei efektyvų šių kompetencijų valdymą (Weinert, 2001).

Remiantis Giddens (1990) teorija, tradicinėje visuomenėje individų veiksmai neturi būti analizuojami, tam neskiriama daug apmąstymų, nes galimus pasirinkimo variantus jau yra nurodę tradicijos ir papročiai: po-tradiciniais laikais, kai nebesiorientuojama į ankstesnių kartų papročius ir precedentus, pasirinkimų atsiranda tiek, kiek jų leidžia įstatymai ir viešoji nuomonė. Todėl po-tradicinei visuomenei būtinga refleksija (t. y. šiandienos pasaulyje žmonės aktyviai naudojasi informacija, spręsdami kaip elgtis; nuolatos renka informaciją, analizuoja situaciją ir tuo pagrindu atlieka veiksmus).

Šis straipsnis — tai jo autorės disertacijos dalis, kurios tikslas atsakyti į pagrindinį klausimą – kokias kompetencijas turi turėti individas, kad galėtų save realizuoti ir sėkmingai siekti karjeros? Straipsnio objektas – individo kompetencijų skalė šiuolaikinėje visuomenėje. Disertacijos vizija — sukurti konkurencingą individo pagrindinių kompetencijų modelį, kuris galėtų būti naudingas tiek organizacijai, tiek individui, kad geriau suprastų savo poreikius ir efektyviai išnaudotų galimybes. Tyrimo motyvacija – išlikimas ir kova už „vietą po saule“ konkurencijos sąlygomis, panaudojant bendrųjų kompetencijų poreikį; taip pat, asmeninis tobulėjimas bei karjeros galimybės. Naudojami tyrimo metodai – empirinės ir teorinės medžiagos analizės ir sisteminimo metodai, stebėjimo ir bandomojo tyrimo klausimyno analizė.

Siekiama išsiaiškinti, kaip individai (šiuo atveju – darbuotojai) vertina savo kompetencijas technologijų, naujovių, atsakomybės, mokymosi visą gyvenimą ir motyvacijos aspektais, kaip vertina pačią organizaciją, kurioje dirba, ir save toje organizacijoje.

Šiuolaikiniame pasaulyje siekis ugdyti žinių visuomenės kompetencijas, sukurti globalią žiniomis grįstą ekonomiką – vieni svarbiausių Informacinės ir žinių visuomenės politikos tikslų.

Sąvoką „žinių visuomenė“ 7-jame dešimtmetyje pasiūlė Peteris Druckeris; sąvoka ilgainiui, kuriant įvairias teorijas ir koncepcijas, keitėsi ir plėtėsi ir šiuo metu gali būti traktuojama įvairiai. Vienų autorių teigimu, tai tėra informacijos visuomenės sinonimas; kitų teigimu, — dar tolimesnis, pažangesnis informacijos visuomenės raidos etapas.

Žinių valdymas – tai technologijos naudojimas, kad informacija būtų tinkama ir prieinama, kad ir kur ji būtų. Todėl tinkamą technologiją reikia tinkamai pritaikyti tinkamoms aplinkybėms. Sistemiški informacijos paieškos, atrankos, organizavimo ir pateikimo procesai turi būti kreipiami taip, kad skatintų individą geriau suprasti ir naudoti verslo išteklius.

Giddens (1990) teorijoje derinamos „makro lygio“ socialinio gyvenimo studijos (t. y. žvelgimas į bendrą visuomenės paveikslą) ir „mikro lygio“ studijos (t. y. ką kasdienis gyvenimas reiškia individams). Šiuolaikinės visuomenės, M. Castells (1996) teigimu, formuojasi aplink bipolinę „Tinklo“ ir „Savojo aš“ priešpriešą. Ši opozicija tampa informacijos amžiaus pagrindinių pokyčių prielaida. „Tinklas“ – tai naujos organizacinės struktūros, kurios naudoja įtinklintas komunikacijos terpes; „tinklo modelis“ būdingas pažangiems ekonominiams sektoriams, stiprioms korporacijoms, bendruomenėms, socialiniams judėjimams ir pan., „Savasis aš“ – tai veiklos, kuriomis žmonės bando naujai įtvirtinti savo tapatumą nestabilioje, kintančioje aplinkoje.

Labai svarbu išsiaiškinti sąvokos reikšmę, o kuri gali būti interpretuojama įvairiai. Kompetencija (lot. competentia) — tai funkcinis gebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą; kompetencija (lot.  competentia — priklausomybė pagal teisę) 1. klausimų arba reiškinių sritis, su kuria kas gerai susipažinęs; 2. visuma kurio nors organo arba pareigūno teisių ir pareigų, nustatytų to organo statuto ar
nuostatų (Tarptautinių žodžių žodynas (2001)); kompetencija paprastai gali būti suprantama, kaip žinios ir patirtis laike bei sveiko proto galia (Weinert, 2001); kompetencija (competency) –  reiškia gebėjimo atlikti tam tikrą funkciją turėjimą; kompetencija (competence) – kompetentingumas, to gebėjimo raiška, kokybiškumas ir panaudojimas praktinėje veikloje (R. Laužackas, E. Stasiūnaitienė, M. Teresevičienė, 2005); kompetentingumas – gebėjimas atlikti veiksmus, efektyviai panaudoti savo pastangas. Šioje sąvokoje pabrėžiamas pirminis gebėjimų, leidžiančių suprasti kvalifikacijos turėjimą, demonstravimas.

Kompetencija (lot. competere – sutapti) – gebėjimai atlikti tam tikrus veiksmus; tam tikro dalyko įvaldymas, kokios nors srities išmanymas, dalykiniai (su)gebėjimai. Pagal įvaldymo lygmenį gali būti skiriamos šios kompetencijos pakopos: neįsisąmoninta kompetencijos potencija, Neįsisąmoninta nekompetencija, įsisąmoninta nekompetencija, įsisąmoninta kompetencija, nesąmoninga kompetencija; taip pat meistriškumas, didmeistriškumas, virtuoziškumas, ekstremalių sąlygų kompetencija, improvizacijos kompetencija (Vikipedia, 2007).

Kompetenciją sudaro iššūkis, užduotis ar veikla, kurie apibrėžia vidinę kompetencijos struktūrą, susidedančią iš susijusių požiūrių, vertybių, žinių ir įgūdžių, kartu sudarančių galimybę efektyviam veiksmui pasireikšti. Kompetencijos negali būti sulygintos su jų pažintiniais komponentais. Kompetencijų struktūrai, raidai ir vertinimui daro įtaką socialinis ir kultūrinis kontekstas, kuriame individai gyvena. Individo ir visuomenės ryšys yra dinamiškas ir nepastovus (DeSeCo Symposium – Rychen, Sagalnik, 2002).

Kiekvieno iš mūsų kompetencijas sudaro kelios dalys: formalizuotos kompetencijos, išreikštos valstybės pripažintais diplomais ir pažymėjimais; dokumentuoti neformaliojo mokymosi rezultatai, — tai, ką įgyjame tobulindamiesi įvairiuose kursuose ir seminaruose; kompetencijos apie kurias žinome, bet jos nėra pripažįstamos; mums nežinomos mūsų kompetencijos (R. Laužackas, E. Stasiūnaitienė, M. Teresevičienė, 2005).

Spinoza (1632-1677) panaudojo sofistišką formuluotę siekdamas apibrėžti tai, kad žinoti kažką taip pat reiškia žinoti, jog kažkas tai jau žino. Tai itin pastebimas reiškinys kasdienybėje, žmonės daugiau mažiau žino, ką jie žino ir ko jie nežino, žino, kaip spręsti iškilusius uždavinius ir pan. Žinojimas apie žinojimą vadinamas metažinojimu (angl. metaknowledge).Gebėjimas įvertinti savo galimybes pasinaudoti ir/ar įgyti asmeninių kompetencijų yra vadinamas metakompetencija (Weinert, 2001).

Netikrumo ir daugiariopų pasirinkimų sąlygomis pasitikėjimo ir rizikos sąvokos įgyja ypatingą prasmę. Modernybės refleksyvumas reiškia, kad dauguma socialinės veiklos aspektų ir materialūs santykiai su gamta visą laiką peržiūrimi atsižvelgiant į naują informaciją arba žinias. Refleksyvus žinojimas suponuoja abejonės principą. Laiko ir erdvės reorganizavimas ir nutolinimas, modernybės refleksyvumas skatina universalias savybes, kurios paaiškina ekspansionistinę modernaus socialinio gyvenimo prigimtį Globalizacija žaidžia lokaliniais kontekstais ir ryšio tarp nutolinimo ir nuolatinio lokalinių aplinkybių ir lokalinio įsipareigojimų kintamumu (Giddens, 2000). Netikrumas yra pažintinė būsena, kuri paprastai išreiškia įtakojančius susidomėjimo ir pasitikėjimo faktorius. Ryškus netikrumo požymiai yra sumaištis ir chaosas, kurie susiję su netolygiu mąstymu kuria nors tema. Netikrumas sukelia prasmės supratimo trūkumą. Šeši veiksniai įtakoja netikrumą: procesas, formuluotė, perteklius, nuotaika, prognozė ir susidomėjimas.

Daugiamatiškumas atsigręžia į dabartinį kontekstą, operuodamas visuomenės ir individo sąvokomis. Globalizacija remiasi realiatyviomis gyvenimo formų sąveikomis. Augančiame globaliame pasaulyje stiprėja civilizaciniai,visuomeniniai, etiniai, regioniniai ir iš tikrųjų asmeniniai, individualūs aspektai. Būtent šie aspektai sąveikaudami ir įtakodami vienas kitą ir sudaro globalią pasaulio ateitį.

 

2006 m. lapkričio mėn., pradėjus tyrimų seriją, pirmajam bandomajam tyrimui pasirinkta pažįstama aplinka. Siekiant nustatyti kaip organizacijos darbuotojai vertina savo kompetencijas, buvo atliktas bandomasis kompetencijų poreikio vertinimo organizacijoje tyrimas, kurio metu į klausimyną atsakė 46,2 %. (n=18) visų (n=39) organizacijos respondentų. Žinoma, jog organizacijoje yra daugiau jaunesnio amžiaus (iki 35 m.) –  61,5 % darbuotojų.

Kompetentingas toks individas, kuris yra savimi pasitikintis, savarankiškas, gebantis sutelkti dėmesį, planuoti, orientuotas į ateitį, pasirengęs pokyčiams ir turintis atsakomybės jausmą. Atsakomybės sąvoka apibrėžiama kaip pareiga bendruomenei, ryšio buvimas su kitais ir asmeninių įsipareigojimų jausmas siekiant užsibrėžtų tikslų.

Motyvacija daro neginčytiną įtaką darbuotojui, kai jis atlieka jam skirtas užduotis. Atsakomybę, atsakingumą, manau, galime priskirti prie vertybių, kurių kartais vis tik pasigendame.  Vertinant motyvaciją ir atsakomybę (1 ir 2 pav. atitinkamai) labai gražiai atsiskleidžia vienodas požiūris – kad tai labai svarbu, nurodė atitinkamai 76 % ir 64 % respondentų.

Globalizacijos kontekste naujovių sukūrys ir sparti plėtra skatina mokytis nuolat, t.y. visą gyvenimą. 3 pav. vizualiai pateiktas mokymosi visą gyvenimą principo vertinimas – pusė respondentų jį vertino labai gerai (55 %), 39 % gerai ir vos 6 % tik patenkinamai.

Pagal H. Haste, 2001 egzistuoja trys „kompetentingo žmogaus modeliai“: 1) galvosūkių sprendėjas (angl. The Puzzle Solver), apimantis individualų pažintinį funkcionavimą, kuris grindžiamas racionaliu sprendimų priėmimu, atsižvelgiant į vertybes ir siekiant pasirinktų tikslų; 2) istorijų pasakotojas (angl. The Story Teller) – šiuo modeliu grindžiama kompetencijos sąvoka yra suprantama kaip lingvistinių ir paralingvistinių užuominų interpretacija ir dekodavimas, nes psichologinis funkcionavimas akcentuoja socialinius ir lingvistinius procesus; 3) techniniovartotojo (angl. The Tool User) – modelis sukuria evoliucinės ir kultūrinės psichologijos konvergenciją, kurios pagrindinė idėja ta, kad  mes pažįstame pasaulį per tam tikrus įrankius.

Vadovaujantis klausimyno atsakymais, dauguma respondentų save priskiria galvosūkių sprendėjų grupei (59 %), nes mes nuolat susiduriame su problemomis, kurias reikia spręsti čia ir dabar, tai tarsi šio amžiaus vienas skiriamųjų bruožų. Taip pat nemaža dalis respondentų save priskiria techninių vartotojų grupei (29 %), kuri parodo, kad techninės kompetencijos yra pakankamai svarbios (1 pav.).

Šiuolaikinė organizacija turi atkreipti dėmesį į penkias pagrindines (angl. key) kompetencijas (Haste, 2001): 1) technologinio pobūdžio kompetencija – vertina individo sąveiką su pasauliu, kurią lemia tinkamai naudojami technologiniai gebėjimai; 2) dviprasmybės ir įvairovės kompetencija, kurią lemia dvi tradicijos: viena jų grįsta vertybėmis – tolerancija, teisingumu ir dėmesingumu; kitos pagrindas – epistemologija, kuri kritikuoja mūsų supratimą apie žinojimą; 3) bendruomenės sąsajų paieška ir palaikymas – šioje plotmėje viena pagrindinių kompetencijų atplėšia mus nuo pažinimo ir perkelia į socialinę ir asmeninę sritis; 4) motyvacijos vadyba, emocijos ir troškimas. Kultūra yraidentifikuojantis intervalas (tarpas) tarp virš-racionalaus, pažintinio humaniškumo modelio, kuris šiuo metu vyrauja daugelyje psichologijos teorijų. Atsiranda emocinio intelekto sąvoka; 5) tarpininkavimas ir atsakomybė– šiame lygmenyje pagrindinis dėmesys tenkamoralei, atsakomybei ir pilietiškumui.

Technologinio pobudžio kompetencijų vertinime (5 pav.) pasirenkamas vidutinis, neutralus variantas, savęs per daug nepagiriant, bet ir nesumenkinant, t. y. gerai: technologinio pobūdžio – 61 %.

Pažymėtina, kad vertinant pačią organizaciją ir save kaip darbuotoją atsiranda tam tikras neutralumas, baimė ir nepasitikėjimas, nes tiek organizacija, tiek darbuotojas įvertintas gerai, t. y. truputį aukščiau nei vidutiniškai – atitinkamai 67 % ir 72 %.

 

Augančiame globaliame pasaulyje stiprėja civilizaciniai, visuomeniniai, etiniai, regioniniai ir iš tikrųjų asmeniniai, individualūs aspektai. Būtent šie aspektai sąveikaudami ir įtakodami vienas kitą ir sudaro globalią pasaulio ateitį.

·         Motyvacijos politika, lyderiavimas ir pritaikytos kompetencijos skatina veikti ir sistemingai keistis informacija. Žinios vertinamos, tačiau šiuolaikinės visuomenės samprata siejama su ekonominės gerovės, pelno, naudos ir plėtros idėjomis. Žmogiškųjų išteklių suvokimas skatinant mokymąsi visą gyvenimą lemia naujus pranašumus.

·         Visuomenė veikia/lemia individo kompetencijų poreikį, tuomet, siekiant įgyti ir išlaikyti kompetencijas, žinių valdymas organizacijoje būtinas ir neišvengiamas. Modernios visuomenės refleksija, susikurianti per jos socialinių veiklų visumą, reikalauja tęstinės informacijos, planavimo, komunikavimo ir organizacijos.

·         Nėra vienodo kompetencijos apibrėžimo, sąvoka plati, todėl požiūrių įvairovė suponuoja galimybę esminę sąvoką interpretuoti savaip.

·         Kompetencija – tai gebėjimas sėkmingai įveikti iššūkius ir įgyvendinti užsibrėžtas užduotis.

·         Kompetencijų suskirstymas leidžia pažinti individą.

·         Realybėje mes nuolat susiduriame su galvosūkiais, kuriuos turime spręsti, pasikliaudami savo kompetencija. Individo technologine kompetencija paprastai neabejojame.

·         Šiuolaikinėje organizacijoje dar sunku atsakyti – kokios kompetencijos darbuotojui būtinos siekiant prisitaikyti ir jaustis patogiai organizacijoje, kaip nepatirti motyvacijos stokos ir kas už tai atsakingas, kur ir kada prasideda ir baigiasi atsakomybė ir kada lyderystė atsiranda tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Nuolat kylantys klausimai pabrėžia darbo tęstinumą ir aktualumą.

Užbaigdamas šį skyrių noriu Jums skaitytojai pasakyti , kad žinojimas , informacijos turėjimas ir jos valdymas yra labai svarbūs prioritetai tam, kad galėtumėte užsidirbti sau pinigus. Šioje informacijoje , kurią jums pristačiau norėjau , kad jūs globaliu mąstu suvoktumėte , kas gi yra mūsų pasaulyje egzistuojantis žinojimas , iš kur jis ateina ir t.t.

Žinojimą gali pasiekti kiekvienas žmogus, turintis noro jo įgyti. Iš savo pusės būsimiems šios virtualios  mokyklos " NEBŪK BEDARBIU IR IŠMOK UŽSIDIRBTI" mokiniams perduosiu savo turimą žinojimą , kuris apspręs ir mano kaip egzistuojančio individo turimą mąstymą, kompetenciją, įgytus gebėjimus. Man šių turimų savybių  neleido gyvenimas  parodyti , nes visuomenė  į kurią ėjau su savo idėjomis, sumanymais  visada priešindavosi savo turimu mąstymu tam, kad jos nebūtų realizuojamos  rinkoje. Tačiau  nepaisant šių atsiradusių sunkumų ,  aš visada su savo mintimis ėjau pas mūsų Lietuvos žmones , nes norėjau jiems padėti.


Visas man paruoštas  kliūtis  visada stengiausi įveikti tam, kad turėdamas savo numatytus tikslus -kurti ir įdieginėti administravimo valdymo sistemas, verslo projektus,  susidurdamas su naujomis kliūtimis , kaip tas gyvas vanduo,  galėčiau toliau sėkmingai  judėti į priekį.

 Štai toks mano gyvenime nueitas ir įveiktas patirties kelias man suteikė pakankamai loginės  išminties , kuria šiuo ekonominiu sunkmečiu dabar galiu ir noriu  pasidalinti su visais žmonėmis , kuriems reikalinga ir kurie ieško optimalių sprendimų , kaip jiems išsilaikyti ir nebankruotuoti, kaip susirasti pastovų darbą ir gerai užsidirbti. Daugumai sunkiai sekasi tuos sprendimus surasti, nes jiems trūksta žinojimo, gebėjimo.

Aš ir kiti Mokytojai , kurie sutiks dalyvauti šiame projekte , padėsim kiekvienam iš Jūsų atverti šios paslapties " Seekret" išmintingumo duris.

Sveiki atvykę į mūsų  apmokymus kaip GERAI UŽSIDIRBTI !  

pagarbiai,

Mąstytojas Virgilijus Vilkeliškis